Labai labai seniai, kai Perkūnas buvo žvėrių ir paukščių karalius, jis visiems paukščiams paskyrė vietą gyventi: gandrui – aukštą medį, ančiai – vandenį, vyturiui – lauką, varnai, gegužei – mišką, kregždei, žvirbliui – pastogę.

            Visi paukščiai apsigyveno savo vietose. Gegužei nepatiko gyventi miške. Nuskrido ji pas kaimynus paukštelius. Į laukus, prie upės, prie žmonių namų. Nepatiko jai niekur: aukštas medis – per daug atvira vieta, vanduo – drėgnas, laukas – kietas, miškas – tamsus ir baisus, o pastogė – tvanki. Tada ji nuskrido pas Perkūną ir sako:

- Aš norėčiau gyventi ten, kur būtų šviesu, šilta, linksma, lengva, malonu ir nepavojinga.

            Perkūnas supyko ir sako gegužei:

- Jeigu taip, tai ir gyvenk taip, be savo vietos.

            Ir dabar gegužė kiekvieną naktį nakvoja kitame medyje, neturi savo lizdo, kiaušinius deda į kitų paukščių lizdus. Svetimi paukščiai jos vaikus augina.

            Taip gegužė ir gyvena be namų, be šeimos, vis kažko ieško, verkia, liūdnai kukuoja. Jos gyvenimas be didelių rūpesčių, bet tikriausiai nelabai linksmas.

1. Seniai, labai seniai paukščiai apsigyveno savo vietose, kaip paskyrė Perkūnas, kuris buvo ju karalius.
2. Perkūnas paukščiams paskyrė vietą gyventi.
3. Gegužei nepatiko gyventi miške, nes ten buvo tamsu ir baisu.
4. Perkūnas supyko ant gegužės, nes nepatiko jai gyventi nei miške, nei ant medžio, nei vandenyje, nei lauke, niekur.
5. Gegužė neturi daug rūpesčių, bet nėra laiminga, nes ji gyvena be namų, be šeimos, vis kažko ieško, verkia, liūdnai kukuoja.